Thursday , January 20 2022

"Alcohol abuse is an important part of the world"



[ad_1]

Ar gali žmogus pasikeisti 180 laipsnių kampu? "Vitaminai sielai" laidos herojė – moteris, kuri kaip part sako: atgimė ir dabar yra visiškai naujas žmogus. Dainininkė Dushanbe Butkutė Atalbės žemės įsakė žemės, išsivadavo iš priklausomybės alkoholiui ir išmoko pasitikėti gyvenimu. Viešpatie, kad jie įsakė žemės. Dainininkę kalbino projekto "Vitaminai sielai" sumanytoja, įkvėpimo mokytoja Inga Jablonskė.

Apie didžiausią gyvenimo išbandymą

Išbandimų buvo tikrai daug, bet aš galvojau, kad neįmanoma gyventi neišgėrus taurės vyno. Ką ten taurės – iš viso, kad neišgėrus gyventi nelinksma, neįdomu atrodo. Tai, kad alkoholio atsisakiau, yra labai labai daug, tai pakeitė mano gyvenimą iš esmės. Aneksčiau mano visos mintys būdavo: ar turiu, ar yra, jei nėra tai neramu, jei neramu tai reikia nusipirkti, nes kitaip bus labai baisu.

Kai žvelgiu atgal, tai tarsi ne su manim buvo. Yra gi įrašai išlikę. Pasižiūriu, galvoju: Dieve, o Jėzus ... Buvo baisu žiūrėt. Viešpatie, žemės įsakė: "Viešpatie", "Viešpatie".

Viešpatie, kad įsakė žemės tarė: "Viešpatie". Aš noriu gyventi, noriu susitvarkyti gyvenimą.

Šitiek metų vartota … Dabar galiu didžiuotis savimi, nes tai yra sunki, galiu pasakyti, sunki liga, ne šiaip sloga, tai yra liga ir ji yra sunki.

Pasikeitė manyje viskas. Viduje labai daug atsirado kažkokio gėrio, spalvų, visko, meilės dar daugiau. Nes tada rūpėjo tik tai (alcoholis – aut.). Nors galiu pasakyti, esu parašiusi kokteiliuodama, tarkim, pačius geriausius hitus. Ir po šiai dienai žmonėms nostalgija, jie nori prisiminti, kam gimtadienis, kam vestuvės buvo. Būtinai tas dainas į koncertą turi įdėt, kad ir kiek naujų paršītum, kiek naujų albumų išleistum. Ir dabar, va, rašom, Bet nori jie visų tų nemylėjau tavęs. O šiūrės įsakė žemės įsakė žemės.

Esu dėkė Dievui, nes iš tikrųjų jis man davė šansą. Dėksi ir savo vyrui, ir pačiai sau, nes per prievartą ten nuvežtas žmogus nepagyja.

Apie pauzes ir Dievą

Dažnai pabūnu viena su mintimis, apgalvoju viską, bet kažkaip kartu būnu su Dievu. Kalbuosi su juo, kaip su draugu, kaip su bičiuliu grynai. Sakau: bet tai juokinga, ar ne; Bet juk juokingai atrodė, ar ne; jau galėjau taip padaryt, o už tą ar už tą tau ačiū; gerą mintį man čia davei, Dieve.

Aš su juo kalbuosi va taip. Ne maldom. Taip, pasimeldžiu, bet šiaip aš su juo tiesiog kalbuosi, su juo vaikštau ir kalbuosi. Viešpatie, kad jie įsakė žemę, kad jie žmonių žmonių. Gimsta vaikučiai, just visur turi būti. Galvoju, practice pro mano koncertą, pro žmones, kad man pasisektų, kad viskas būtų gerai.

Aš išvis – pagalvoju apie Dievą, ir man lūpų kampučiai pakyla į viršų. Aš jaučiu jo buvimą, jo plevenimą čia

Manau, kad mane pabučiavo Viešpats. Aš kažkaip jaučiu, ir manęs niekas nenuginčys, tegu juokiasi, ką nori, daro. Visi turi teisę tikėti, į ką nori, čia negalima smerkti manęs. Gali gale – man pats. Man gaila tų žmonių, kurie netiki Dievą. Gaila, nes toi tai tikrai žinau, kad seniai būčiau jau po žeme. Daug kartų.

Ir čia negali būt joks sutapimas. Be reikalo nieko nebūna, tikrai, atsitiktinumų nebūna, aš tuo įsitikinus.

Apie koncertus ir dainas

Dainas rašai jiems, žmonėms, ir tas susitikimas būna toks vau, toks palaimintas. Aš jiems pasakoju, jie man grąžina, kažkaip visa ta bumerangu, ta meilė.

Pavargsti, bet labai labai taip maloniai. Tada vakarą atsimeni netgi visus veidus, atrodo, kas ką darė, kas kaip pažiūrėjo, kas kaip įteikė gėlę, ne tik kiek gėlių, bet kas ir kaip ją padavė. Atsim tes akis, ką pasakė tau, kažką gal ten per triukšmą nenugirsti, bet tu matai tą veidą.

Apie dėkingumą

Dėkingumas man, visų pirma, atrodo, yra meilė. Meilė sau, Dievui, aplinkiniams, artimiems, visiems žmonėms, taip pat dalinimasis. Aš labai mėgstu dalintis, nes aš žiūriu, kad tiek visko turiu, kad man gyvenimo neužteks. Iš tikrųjų – turėti tiek batų ar kažko … Aš triskart tiek išdalinau, negu turiu dabar.

Aš kaifuoju, nes žmonės džiaugiasi. Moterys džiaugiasi, o aš džiaugiuosi, kad pas mane atsilaisvino vietos. Aš tiesiog kolekcionavau, man patiko, daug pirkau pirkau … Visai neseniai čia tiek visko išdalinau. Viskuo dalinuosi.

Tas dėkingumas … Tiesiog dėkoji Dievui už kiekvieną dieną, už tai, kad negeriu. Dabar jau pamiršau už tai dėkot, nes tai atrodo savaiminis dalykas, paskui prisiminus padėkoju. Bet kai apie tai negalvoji, kai daug laiko praėjo, kažkaip pamiršti padėkot, bet visiems apskritai už viską reikia dėkot, už kiekvieną smulkmeną.

Dėkot ir atsiprašyt. Nors labai nemėgdavau, bet ir atsiprašyt. Niekam dar nenutrūko liežuvis pasakyt atsiprašau arba prašau, nusišypsot arba padėkot. Už kiekvieną smulkmeną – ačiū, tiesiog ačiū, bet on tikrai jauti iš širdies, kad ačiū.

Aš taikų neturiu, tai man, vadinasi, Dievas davė kitaip – aš atiduodu viską, viską, viską muzikai, žmonėms.

Apie vidinį vaiką

Atrodo, ir suaugau, ir subrendau, bet vis tiek manyje yra ta mažytė mergaitė. Kažkaip yra, kad išprūsta toks vaikiškas vaikiškas džiaugsmas.

Nesu tokia kvaila, kad oi kaip čia smagu, kaip čia skanu viskas, kaip čia faina. Tikrai ne. Tiesiog būna ir tokios biški depresinės nuotaikos, būna ir pesimistinės. Bet atėjimas žmonių ir žmonių, nes nepakenčiu tos būsenos.

Tu pats turi surast tų jėgų. Jei tei viena tuo metu, ir tau taip užeina, tai gerai yra ir išsiverkti, aišku, bet tai nevaikščiot su tokia nuotaika ir ten visiems pasakot. Arba nervingai atstumti: nelįsk prie manęs, man šiandien bloga nuotaika.

Niekada tokie žmonės nėra mieli, žinokit, bet ir nereikia vaidinti geruolę tokią, kad man čia viskas gerai, man viskas labai faina. Ne, tiesiog neik į žmones, nesirodyk, negadink nuotaikos niekam.

Vienas vienintelis dalykas yra koncertas, kur tu jau nepaslėpsi: ar tu išsiskyrei, ar tu susipykai, ar tau ką nors skauda, ​​ar tu kažko netekai brangaus. Ten jau tu nieko nepadarysi. Ten įsijungia kažkoks robotas – čia žmonės, čia aš užlipau, labas vakaras, aš juos visus matau, sveiki, ir pradedu dainuot, pradedu pasakot jiems. Ir viskas praeina automatiškai, dingsta, kad aš ką tik stovėjau prie karsto. Tiesiog susi, kad tai, kas vyksta dabar, ir tu tiesiog su ta mile. Kaip visada.

Apie meilę sau ir savigraužą

Taip, myliu. Taip. Aš tokią save, cokia esu, myliu. Nes, žinot, dažnai žmonės kai ko nenori savyje mortti. Nežinau, silpno nemyli, leftmą myli, bet visą – tokį, koks esi, su visom duotybėm, su visom savybėm …

Aš save tikrai visą myliu. Bet tik labai labai gailiuosi (paskui tenka gailėtis), kai iš neko labai susinervinu, labai užsivedu, pradedu rėkti, kaip degtukas tiesiog. Kur nagykli! Degtukas sudegė, ir viskas, o aš užsivedu, ir tiek, kad man skauda paskui viduj. Aš įžeidžiau žmogų, tas žmogus jau man atleido, o man dar skauda, ​​nes vis nerimstu, kodėl tada aš taip pasielgiau … Savigrauža.

Tas nesusivaldymas man labai trukdo, man pačiai. Jau maža to, kad aš užgavau žmogų – ir nors atleidės atleidė, aš atsiprašau, kad pasikarščiavau, bet bet ir sau sunkiai atleidžiu, galvoju, kodėl aš nesusivaldžiau.

Apie Elegijų

Iš jo mokausi gal ramybės, bet kad neišeina man. Aš kartais pykstu, kad just by ramus net. Taip, šitos ramybės aš iš jo nesimokau – aš ją gaunu, gal tiksliau būtų. Šiaip man su juo faina pasikalbėti, patylėt. Tiesiog prisėdu, prisiglaudžiu, ir taip gera, tokia ramybė.

O mokytis … Per vėlu mokytis man, mes skirtingi žmonės. Jis toks, aš juo žaviuosi, didžiuojuosi tokiu, ir kažkiek tai gal persiduoda savaime, gal ramesnė kažkiek ir esu, bet aš daugiau žaviuosi.

Aš to negaliu pajaust part, aš tik jaučiu, kad esu tokia laiminga ryte prabudusi, vakare eidama miegoti, dieną – visada, kur ką bedarytume. Kartu ar atskirai. Tiesiog džiaugiuosi, kad gyvenu, kad gyvenam kartu, kad esam, kad kuriam, kad žmonių tiek ateina į koncertus, kad gatvėse sveikinasi. Tiek mylinčių žmonių, tai kaip galiu būt nedėkinga, nesidžiaugt?

Apie didžiavimąsi savimi

Turiu, kuo didžiuotis. Nevartoju alkoholio, esu labai lengvai bendraujanti su visais – su vaikais, senukais, jaunimu. Gal čia reikėtų sakyti, kad ne didžiuojuosi, o džiaugiuosi. Didžiuotis gal pasiekimais, kad koncertai buvo pasaulinio lygio.

Apie meilės šaltinį ir įkvėpimą

Žmonės be rankų, be kojų gyvena. Ir kaip jie šeimas sukuria! Ir galvoji: Dieve mano, koks čia stebuklas? Tu turi rankas, kojas ir dar gražias tas rankas ir kojas, galiu pasakyt. Ir sveika, graži esi, tai ko tu čia dabar prisigalvoji? Tik džiaukis kiekviena akimirka!

Viešpatie, kad jie žmonės, ir jie viską jūsų, ir jie žipybės. Jie žemės tarė: "Tavo žmonės, kad jie žemės jūsų žmonių.

Kodėl mūsų laidotuvės yra tokios – mes labai sielvartaujam, mums neįprasta juoktis ir dainuot kaip užsienyje, ar ne? Kai mirsiu, kai manęs nebus, kai susirinks draugai, mano gerbėjai, aš norėčiau, kad jie ateitų ir pasipuošę būtų, kad paleistų mano dainas, kurių būs aš tai nesiklausau, nes užtektinai prisidainuoju, bet aš tada vis tiek girdėsiu, ir tiek to, tokia proga pasiklausysiu. Man lengviau bus išeit turbūt, o jiems, kad būtų linkma, tegu pasidaro tūsą.

Jokių ten giedojimų ir ašarų! Paverkt tegu jie eina kur kitur. Nes manau, tiek daug neprisidirba, tai eisiu į dangų, tai noriu, kad mane linkmai išlydėtų. O dabar, kol gyvenu čia ir dabar, tiesiog tuo džiaugiuosi.

VIDEO: Vitaminai sielai. Dž.Butkutė: apie meilę sau, atrastą Dievą ir laidotuves

Džordanos Butkutės gyvenimo filosofija:

  1. Gyvenime nebūna atsitiktinumų.
  2. Jei gerai "išmoksti" gyvenimo pamokas – pritrauki sėkmę ir palaimą.
  3. Mes sutinkame Tą žmogų, kai ateina tinkamas laikas.
  4. Meilė yra dėkingumas; mes turime kasdien dėkoti net už smulkmenas.
  5. Labai svarbu išmokti atsiprašyti.
  6. Dalinkis viskuo, ko turi per daug.
  7. Viešpats įsakė: "Viešpatie".
  8. Stenkis neįžeisti kito žmogaus, išmok neišlieti ant kito neigiamų emocijų.
  9. Visi mes izraelis, tik reikia išmokti savu prisižiūrėti ir saugoti.
  10. Viešpatie, kad Viešpačiui Viešpačiui.

"Vitaminai sielai" – laida, kurioje jūs neišgirsite sensacijų, nebent didžiausia sensacija šiandien yra būti savimi. Įkvėpimo mokytoja Inga Jablonskė kviečia kartu leistis į vidinę kelionę, kurioje pasakojamos nepaprastų žmonių istorijos apie tai, kas svarbiausia gyvenime.

Laidose pozityvumo ir vilties žinią perduoda žmonės, kurie dažniausiai yra matomi šlovės apsuptyje, tačiau laidoje "Vitaminai sielai" jie tampa tais, kurie, nepaisant aplinkybių, stiprybę atrado savyje – tokie ir yra šių dienų herojai.


[ad_2]
Source link